Neapykantos nusikaltimais laikomi bet kokie nusikaltimai, motyvuoti išankstiniu nusistatymu prieš asmenį ar grupę dėl jų etninės kilmės, lyties, lytinės tapatybės, seksualinės orientacijos, religijos ar bet kurios kitos savybės. Šie nusikaltimai gali būti įvykdyti prieš asmenį arba jo turtą.

Neapykantos nusikaltimus draudžia tiek valstijos, tiek federaliniai įstatymai, tačiau įrodyti motyvą ar šališkumą yra labai sunku. Už bet kokio pobūdžio nusikaltimą gali būti skiriama tam tikra bausmė - nuo baudos ir trumpo įkalinimo už nusižengimą iki ilgalaikio įkalinimo už sunkų nusikaltimą. Nustačius, kad įtariamasis sąmoningai padarė nusikaltimą, reikia pateikti įrodymų, kad veika buvo motyvuotaįrodyti, kad tai buvo neapykantos nusikaltimas. Tai įrodžius, nusikaltimo sunkumas automatiškai padidėja. Bet kokia bausmė, kuri būtų buvusi paskirta už netinkamą elgesį, taip pat padidės, jei bus įrodyta, kad jis buvo padarytas dėl neapykantos.

Bausmė už neapykantos nusikaltimą yra griežta, nes dauguma nusikaltimų yra nukreipti tik prieš asmenį, o neapykantos nusikaltimai padaromi prieš visą gyventojų grupę. Įsilaužėlis, įsibrovęs į atsitiktinį namą, tai daro siekdamas asmeninės naudos ir paprastai net nežino, kas gyvena name, į kurį įsibrauna. Ir atvirkščiai, asmuo, kuris pasirenka auką remdamasis tam tikru išankstiniu nusistatymu, yraTeisminė valdžia sugriežtino bausmes už tokio pobūdžio nusikaltimus, tikėdamasi atgrasyti žmones nuo jų darymo. Buvo daug ginčų, ar tokia praktika yra teisėta, ir šis klausimas pasiekė net Jungtinių Valstijų Aukščiausiąjį Teismą. Jų sprendimas buvo toks, kad bausmių griežtinimas už neapykantos nusikaltimus yra teisėtas.nusikaltimus ir kad ji nepažeidžia Konstitucijos.

Tam, kad už neapykantos nusikaltimą būtų skiriama papildoma bausmė, valstybėje, kurioje nusikaltimas buvo padarytas, turi galioti taisyklės, draudžiančios tokį konkretų nusikaltimą. Visos, išskyrus 6 valstybes, turi taisykles, draudžiančias nusikaltimus, grindžiamus išankstiniu nusistatymu prieš etninę priklausomybę, rasę ar religiją, tačiau tik 29 valstybėse galioja įstatymai, kurie apsaugo asmenis, nukentėjusius dėl jų seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Dar mažiau valstybių turi apsaugos priemones, skirtasnusižengimai, susiję su amžiaus, negalios ar lyties išankstiniu nusistatymu. Federalinės vyriausybės nariai stengiasi visas šias kategorijas įtraukti į nusikalstamų veikų, susijusių su neapykanta, sąrašą, už kurias persekioja, kad už kiekvieną šio nusikaltimo pavyzdį būtų taikomos griežtesnės bausmės.